PeskaJ Stroinovskio d copy    Ekonominių disciplinų dėstymo pradžia Vilniaus universitete siejama su Jeronimu Stroinovskiu (1752–1815), 1783 m. pradėjusiu skaityti prigimtinės teisės kursą. Šiame kurse buvo dėstoma ir fiziokratų ekonominė teorija. 1803 m. patvirtintuose naujuose Vilniaus universiteto įstatuose buvo numatytos naujos ekonominės disciplinos, skirtos iždui, prekybai, statistikai. 1803-aisiais buvo įsteigta pirmoji pasaulyje Politinės ekonomijos katedra. Jos profesoriai sekė ekonominės minties raidą, ir palyginti su Vakarų Europos universitetais, gana anksti Adamo Smito ekonominė doktrina joje pakeitė fiziokratų ekonominę teoriją. Pirmasis su A. Smito teorijos pagrindais Vilniaus universiteto studentus supažindino prof. Jonas Znoska (1772-1833), pradėjęs šią teoriją dėstyti 1810 m. po J. Znoskos politinės ekonomijos kursą 1824-1832 m. skaitė Jonas Vaškevičius (1797–1859), kuris stengėsi studentus supažindinti ir su Davido Rikardo pažiūromis.
    1819 m. Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete pradėjo veikti Žemės ūkio katedra. Tiek J. Znoska, tiek jį pakeitęs J. Vaškevičius dėstomą politinės ekonomijos kursą pamažu plėtė, pradėjo gvildenti prekybos bei finansų ir kreditų klausimus. Jie padėjo pamatus siauresnėms savarankiškoms ekonominėms disciplinoms, kurių tolesnė raida nutrūko 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą.
    Okupuotame Vilniuje 1919 m. atkurtame lenkiškame universitete atskiro ekonomikos mokslų fakulteto nebuvo, bet Teisės ir visuomeninių mokslų fakultete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (vedėjas – prof. V. Zavadskis), kurios dėstytojai skaitė įvairius ekonominius kursus.
    Po pirmojo pasaulinio karo 1922 m. Kaune įsteigtame universitete ekonomistai "de facto" buvo pradėti rengti 1923 m., o 1927 m. buvo išleisti pirmieji 3 diplomuoti ekonomistai. Universiteto statutas ekonomikos skyrių Teisių fakultete įteisino tik 1930 m. Ekonomikos skyriuje 1930 m. veikė penkios katedros: Politinės ekonomijos ir statistikos, Finansų mokslo, Ekonominės politikos, Privatinio ūkio mokslo ir Prekybinės teisės.
1939 m. pabaigoje Lietuvos Vyriausybės nutarimu Teisių ir Humanitarinių mokslų fakultetai buvo perkelti į atgautą Lietuvos sostinę Vilnių.
    Marionetinė, jėga prijungtos prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos Vyriausybė 1940 m. nutarė Vilniaus universitete įkurti Ekonomikos mokslų fakultetą. Buvęs teisių fakultetas padalytas į du: Teisių ir Ekonomikos mokslų. Ką tik įkurtame Ekonomikos mokslų. Kurio dekanu buvo paskirtas prof. A. Rimka, veikė 6 katedros (neskaitant svetimkūnio – Marksizmo-leninizmo katedros): Politinės ekonomijos, Finansų ir kredito, Statistikos ir finansinės matematikos, Ekonominės ir socialinės politikos, Įmoninės ekonomikos ir atskaitomybės ir Kooperacijos. 1941 m. prie Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto nuspręsta prijungti Šiaulių prekybos institutą. O 1943 m. fakultetas buvo uždarytas.
    1944 m. rudenį Vilniaus universitetas atsikūrė. Po karo Ekonomikos mokslų fakultete kūrėsi daug smulkių katedrų, kurios 1946 m. buvo sujungtos į dvi dideles: Liaudies ūkio ekonomikos ir Statistikos, buhalterinės apskaitos, finansų ir kredito, per visą sovietmetį autonomiškumą išlaikė Prekių mokslo katedra. Visą laiką veikė Politinės ekonomijos katedra.
    Kuo daugiau reikėjo ekonomistų, tuo daugiau studentų buvo priimama į Ekonomikos mokslų fakultetą. 1945–1969 m. parengti 3942 diplomuoti ekonomistai. Smarkiai išaugęs studentų skaičius (pvz. 1966–1967 m. Ekonomikos mokslų fakultete studijavo 3817 studentų (1051 – dieniniame, 1952 – neakivaizdiniame, vakariniame skyriuje – 814) vertė tobulinti fakulteto valdymo struktūrą. Iš pradžių Ekonomikos mokslų fakultetą bandyta skaidyti pagal mokymo formas: 1967 m. buvo padalytas į Ekonomikos fakultetą, kuriame veikė tik dieninis skyrius, ir Vakarinį ekonomikos fakultetą su vakariniu ir neakivaizdiniu skyriais. Tokia struktūra buvo nepatogi, nes II-asis fakultetas liko be katedrų, todėl 1969 m. abu fakultetai pagal rengiamų ekonomistų specializaciją reorganizuoti į tris savarankiškus fakultetus: Pramonės ekonomikos (nuo 1988 m. – Gamybos ir ekonomikos valdymo, Prekybos bei Finansų ir apskaitos (nuo 1977 m. Ekonominės kibernetikos ir finansų). Ši reorganizacija buvo bemaž natūrali. Ji bemaž atitiko 1946 m. sustambintų katedrų profilį.
     Trys ekonominės krypties fakultetai rengė vienuolikos specialybių studentus. Pramonės ekonomikos fakultete studijavo būsimi pramonės planuotojai ir darbo ekonomikos specialistai.
     Vien 1976–1990 m. buvo išleista 2318 pramonės planavimo ir 1428 darbo ekonomikos specialistai. Prekybos fakultetas 1976–1990 m. išleido 1104 prekybos ekonomikos, 1142 prekių mokslo specialistus. Didžiausias ir margiausias buvo Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetas, rengęs net 5 specialybių ekonomistus.1976–1990 m. jis išleido 2983 buhalterinės apskaitos, 1533 finansų ir kredito, 900 ekonominės informatikos ir 326 statistikos specialistus. Deja, ekonomistų rengimas buvo orientuotas ne į rinkos ekonomiką, bet į planinį ūkį.
   Atgavus nepriklausomybę prasidėjo nelengvas ekonominių fakultetų grįžimas į Vakarų pasaulį. Teko keisti studijų turinį, dėstomų dalykų pobūdį, mokslinių tyrimų metodologiją. Po universiteto Statuto patvirtinimo, 1991 m. buvę trys ekonominiai fakultetai sujungiami į vieną Ekonomikos fakultetą, kuriam vadovauti imasi prof. habil. dr. Stanislovas Martišius.
    Nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. Ekonomikos fakulteto dekanė prof. dr. Birutė Galinienė.
    2012 m. spalio 2 d. Ekonomikos fakulteto taryba dekanu išrinko doc. dr. Joną Martinavičių.